Rudenėjant, netikėtai pasitaikė proga aplankyti Ukrainą, galutinis kelionės tikslas Vinicos miestas. Neišvengiamai keliaujam per Lenkiją.

Pirmas sustojimas Balstogėje. Balstogės kaimas įsikūrė XIV a. buvusiose jotvingių žemėse ir priklausė LDK. Pirmąkart paminėtas 1426 m. Jaukus, šviesus miestelis.

Pakeliui nepraleidome progos aplankyti retai pasiekiamą Liubliną, kuris lietuviams labiausiai žinomas dėl jame 1569 metų liepos 1 dienątarp Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės ir Lenkijos Karalystės sudarytos sutarties. Po kurios pasirašymo įkurta viena didžiausių plotu valstybių Europoje – Abiejų Tautų Respublika. Deja, šia unija ypač sumažintas LDK savarankiškumas. Gaila, laiko neturėjome daug, todėl pirmiausiai į Liublino pilį, vėliau į Plac po Farze – ant fortifikuotos kalvos esančią aikštę su seniausia mieste Liublino Šventojo Arkangelo Mykolo vardo bažnyčia ir Šv. Stanislovo dominikonų bažnyčia, kuri regione buvo ypač žymi dėl joje laikomų garsių reliktų, kurių žymiausias – net iš Kijevo atgabentas kryžius, Šventojo Pauliaus bažnyčia ir šalia buvusio vienuolyno pastatais. Šis pastatų kompleksas, nors ir sunaikintas gaisro 1557 metais, tačiau atstatytas būtent unijos pasirašymo metais ir pasitarnavo apgyvendinant uniją pasirašyti atvykusius žymiausius abiejų šalių valdžios atstovus. Aplankėm ir pergalės Žalgirio mūšyje proga pastatytą Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčią. Paskutinis sustojimas – prie Unijos pasirašymui skirto monumento Lietuvos skvere. Originalusis monumentas buvo pastatytas dar 16-ame amžiuje, bet sunaikintas carinės valdžios, 1826 metais pastatytas ir dabar čia matomas geležinis monumentas, kurio reljefas vaizduoja dvi viena kitai ranką spaudžiančias moteris, prie kurių kojų pavaizduoti ir Lietuvos bei Lenkijos herbai.

Zamostė. Zamostėje italai Lenkijoje įgyvendino idealaus miesto projektą. Renesanso stiliaus senamiestis nuo 1992 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Ji kūrė italų architektas Bernardo Morando iš Padujos (o Paduja!!! Buvom ten ir taip norisi į ją grįžti vėl ir vėl). Miestas išlaikęs originalų planą ir jį saugojančius gynybinius įtvirtinimus. Statiniams būdingos susipynusios Italijos ir Centrinės Europos architektūrinės tradicijos. Miestą prekybiniame kelyje, jungiančiame Vakarų ir Šiaurės Europą su Juodąja jūra, 1580 m. įkūrė Abiejų tautų respublikos etmonas Janas Zamoiskis.

Kertam Lenkijos – Ukrainos sieną (pirmyn užtrukome apie valandą, iš kurios didžiąją dalį Lenkijos pusėje. Atgal grįžtant stovėjome Lenkijos muitinėje tris valandas) .

XIII a. Lietuvos ir Ukrainos istorinės raidos įdomi paralelė ta, kad ir nuo Aukso ordos priespaudos kenčianti Haličo-Voluinės valstybė, ir pavojingos Vokiečių ordino kaimynystės varginama Lietuva, ieškodamos išeities ir sąjungininkų, iš esmės vienu metu buvo pripažintos universaliosios viduramžių Europos jėgos – Šventojo Sosto. Danieliui Romanovičiui ir Mindaugui buvo suteikti karalių titulai, parūpintos karališkosios karūnos, jų valstybės pakeltos į karalysčių rangą, pripažintos dinastinio valdymo teisės ir pretenzijos į Kijevo Rusios paveldo įpėdinystę.
Keliai nedžiugina, toks jausmas, kad asfaltas paklotas ant dinozauro stuburo, greičiau nei 70 km/h nepavažiuosi. Pakelė pilna agitacinių plakatų už Ukrainos laisvę ir vienybę. Kaimeliai atrodo skurdžiai, prie kelio gyventojai parduoda ūkiuose užaugintas gėrybes, laisvai vaikštinėja naminiai paukščiai: vištos, žąsys, kalakutai. Maniau, kad pamatysiu ženkliai daugiau tarybinių žigulių ir moskyčių – jais važinėja, bet ne taip jau masiškai. Šalis kariauja, tačiau čia nėra jokios karo įtampos. Plevėsuoja mėlynos ir geltonos spalvų Ukrainos vėliavos. Jas galima pamatyti kone kiekvienoje kaimo ar miesto vietoje: jomis papuošti automobiliai, balkonai, langai, stulpai, parduotuvių vitrinos. Kitas būtinas Ukrainos atributas – margais tautiniais raštais siuvinėtos palaidinės ir kiti audiniai, ukrainietiškai vadinami vyšyvankomis. Mokinukų dauguma būtent siuvinėtomis palaidinėmis. Teko pabuvoti keliose mokyklose ir darželiuose, net pavydu – koks aukštas tautinio ugdymo lygis.

LVOVAS. Dėl jo lenkiškos ir austro-vengriškos istorijos Lvovo architektūrai būdingas Centrinės Europos stilius – būtent todėl Lvovas pelnytai laikomas vienu gražiausių miestų Rytų Europoje. Aukso amžius Galicijos provincijos centre buvo tada, kai regionas priklausė Austrijos ir Vengrijos imperijai. Likęs čia ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdymo pėdsakas - ant XVII a. statytos Bernardinų šv.Andriejaus bažnyčios frontono - LDK Vytis. Lengviau Abiejų Tautų Respublikos herbas pastebimas ant XX a. pradžioje atidengto paminklo poetui Adomui Mickevičiui postamento.

Lvovo katedra. Olgos ir Elzbietos bažnyčia, Lvovo opera, paminklas A. Mickevičiui.

VINICA. Vinycia šaltiniuose minima nuo 1363 m. kaip lietuvių tvirtovė. XVII–XVIII a. įkurtas vienuolynų kompleksas, medinės Šv. Jurijaus ir Šv. Nikolajaus cerkvės.

Mums užsakyto viešbučio Vinicoje (per Booking‘ą) taip ir neradom, nurodytais telefonais niekas neatsiliepė. Užsisakom kambarį centre esančiame viešbutyje, atrodo, kad grįžome į gūdžius tarybinius laikus.

Vinicoje aplankėme žymaus chirurgo, mokslininko Nikolajaus Pirogovo (1810- 1881) muziejų. Jis laikomas pradininku karo lauko chirurgijoje bei eterio panaudojime chirurgijoje karo mūšio sąlygomis 1847 m. N. Pirogovas išrado daugelį naujų chirurginių operacijų atlikimo metodų, pritaikė praktikoje savo sukurtus gipsinius įtvarus lūžusių kaulų gydymui. Muziejaus tarnautoja pasakojo, kad apendicito operaciją Piragovas atlikdavo per 16 sekundžių.

Kelionė atgal – skubam, lekiam nestoviniuodami.Ukrainos keliuose daug policijos.


Grįžti atgal į kelionių įspūdžius